sūrymas

sū́rymas sm. (1) DŽ, KŽ, Al, Kp, Vad, (3^a), sūrýmas (1) NdŽ, KŽ, Krs, Kp; L, LL152, Rtr, RtŽ, GTŽ 1. Dkš, Skrb, Sdk, Trgn druskos tirpalas, sūdytas vanduo kam sūrėtis: Tirštas sū́rymas BŽ479. Agurkų sū́rymas NdŽ. Sū́rymu vandenį reikia virt tep, paki bulba išplauks – tiek druskos, kitap mėsa nestovės Pv. Sūrymañ reikia pamerkt, tai geriau stovi [mėsa] Krs. Andėk smetonos, ir permuš sūrýmą Žl. Maža sūrýmo – kažno, ar insisūrės mėsa Ds. Sudvisusią mėsą sumerkė sūrymañ Mžš. Iš sūrýmo [mėsą] – stačiai pirtin [rūkyti] Klt. Užpilk ant sviesto sūrýmo, tai neges Ds. Sū́rymo an sviesto nepildavom, tik druska apibarstydavom Slk. Marškiniai šlapi, prikepę prie nugaros, kakta ritasi prakaito lašai ir graužia akis lyg sūrymas V.Bub. 2. NdŽ, Trgn [i]sūrus padažas, mirkalas: Pasėmus barščių šaukštą ir įbėrus žiupsnį druskos, pataisyk sū́rymo mėsai pasidažyti Jnšk. Kūčių vakare an stalo visuomet būdavo žuvies sū́rymo Slk. | Aš užauginta medaus sūrymu MitI234(Šd). 3. žr. sūrimas 1: Kai tokio sū́rymo prisivalgai, tai dvi marias gali išlakt Rs. Užkąsk to sūrymùko Užv. 4. šaltienos skystis, kuris stingdamas virsta drebučiais: Sūrymė̃lio reikia tiek, kad apsemt mėsą, tai bus gardesnė košliena Krs. 5. ppr. pl. Trgn sūrus šaltinis: Bėga galvijai į sūrymus gerti Kos26l.